T. Cole - Tūkstantis vaikino bučinių

Ak, tragedija, kaip aš tave myliu. Šią knygą buvau nusižiūrėjusi dar prieš jai pasirodant Lietuvoje, o pamačiusi viršelį iškart nusprendžiau - skaitysiu lietuvių kalba. Leidyklos JOTEMA apipavidalinimas šimtąkart gražesnis nei kitų šalių ar net orginalas. Ir, apskritai, labai patiko pati medžiaga - švelni, maloni liesti, nesiglamžanti(kaip būna su popieriniais viršeliais). Išvaizda tikrai 10/10.

Tūkstantis vaikino bučinių yra viena iš populiariausių jaunimo literatūros kūrinių užsienyje, labai džiaugiuosi, kad vis daugiau žinomos paaugliškos literatūros išleidžiama ir mūsų šalyje. Nors man asmeniškai knyga patiko vidutiniškai, suprantu, kad nesu jos tikslinė grupė. Iš kitos pusės, mačiau ne vieną atsiliepimą, kuriame suaugę žmonės giria knygą ir braukia ašaras. Aš tikėjausi kiek stipresnio kūrinio.

Popė ir Rūnas - neišskiriami nuo pat pirmo susitikimo, kuomet Rūnas su šeima persikrautė į mažą miestelį JAV iš Norvegijos. Vaikams augant keitėsi ir jų jausmai, draugystė peraugo į meilę, o meilė patyrė išbandyma, kai Rūnui būnant penkiolikos, tėvai praneša, jog šeima kraustosi atgal į Norvergiją, tiesa, sugrįš po keleto metų. Įsimylėję jaunuoliai, skiriami tūkstančių kilometrų palaiko ryšį, kol vieną dieną Popė nebeatsako ir palieką Rūną nežinioje. Po dvejų metų šeimai sugrįžus į JAV, Rūnas neatpažįstamas: nekalbantis, agresyvus, rūkantis jaunuolis, vien žvilgsniu parodantis, kaip smarkiai nekenčia Popės. Popei plyšta širdis, bet ji nešioja paslaptį, kuri pakeis abiejų jaunuolių gyvenimus.

/Toliau apžvalgoje bus spoiler'ių, jeigu neskaitėte knygos, rekomenduoju pereiti prie paskutinės pastraipos/
Žinojau, kad tai tragiška istorija - mačiau ne vieną eik-tu-sau-kiek-verkiau apžvalgą ir, atvirai sakant, dievinu tokias knygas. Tikėjausi verkti, net buvau pasiruošusi servetėlių, bet nei viena ašara nenubėgo. Galbūt keisčiausia, kad susigraudinau tik tose vietose, kuriose Rūnas (ne)bendrauja su tėvu, jo žodžiais sakant, tai žmogus, sugriovęs jo gyvenimą. Jų scenos man labiausiai palietė širdį, ypač knygos gale, kai santykiai susitvarkė ir vyrai vienas kitą palaikė.

Popės mirtina liga nenustebino nei kiek; to ir tikėjausi. Ko nesitikėjau, tai kokią antipatiją jausiu šiai veikėjai. Popė man priminė netokia-kaip-kitos-merginos veikėją: kol kitos merginos yra populiarios, ji mėgsta kaspinus plaukuose, groja instrumentu ir visada grožisi gamta, dangumi. Negaliu tiksliai identifikuoti, kodėl man taip neprilipo Popė, mergaitė buvo miela ir geraširdė, bet visą knygą nejaučiau jai simpatijos. Iš kitos pusės Rūnas mane tiesiog nervavo dėl savo karštas-šaltas elgesio, bet tęsiant knygą kiek suminkštėjo širdis matant, kaip jis rūpinasi Pope.

Pakalbėkime apie bučinių stiklainį, kurį Popei paliko mirusi močiutė. Idėja gal ir graži, tačiau man pasirodė keista. Jeigu esi įsimylėjęs, argi ne visi bučiniai ypatingi? Na bet sakykime, pražiūrėsiu šitą vietą, mano vidinis cinikas tiesiog vartė akis, bet mintį supratau. Paskutinį bučinį galima buvo matyti nuo to puslapio, kuomet sužinojome apie Popės ligą.

Klišės. Čia jų radau tiek, kad tiesiog neleidau sau įvertinti knygos puikiai. Pati pačiausia - negali mirti iki kol sakuros nepražys bei išleistuvių. Suprantu, kad amerikiečiams išleistuvės yra didžiausias gyvenimo įvykis, bet man čia buvo pati kvailiausia priežastis. Vėlgi, mintį suprantu, bet banalumo knygoje, ir taip pilnoje nuspėjamumų, jau per daug.

Niekas taip neapibrėžia jaunos meilės kaip 1) negaliu be tavęs gyventi(Rūnas) 2) dovanoju tau stiklainį, kad sukauptum tūkstantį merginų bučinių(Popė). Rūnas, mintyse jau praktiškai nusistatęs daugiau niekada nieko nemylėti, išlieka vienišas iki pat savo gyvenimo galo. Nesu nei už nei prieš tokį pasirinkimą, man tik kiek liūdna, kad žmonės teigia, jau sutikę savo gyvenimo meilę(ir ją praradę) ir užveria duris naujiems jausmams. Romantiška? Liūdna? Kvaila? Sprėsti kiekvienam asmeniškai.

Skaitant knygą apie paauglius, turėjusius suaugti anksčiau nei bendraamažiai, jaučiausi tarsi patekusi į paauglių filosofų būrelį. Tiek Rūnas, tiek Popė ieškojo prasmės net ir gėlės žiedelyje. Dialogai buvo dramatiški, visada su mintimi, kad Popė tuojau paliks šį pasaulį, bet yra tokia rami, išmintinga. Kiek pabodo tie gilūs, ilgesingi dialogai.

Jaučiu, tarsi apie knygą atsiliepiu vien negatyviai, pažadu, yra ir gerų vietų, ypač jeigu į knygas žiūrite kiek mažiau skeptiškai nei aš. Patiko vystomi antraeiliai santykiai: su tėvais, broliais ir seserimis. Rūno šeimos santykiai buvo išvystyti labiau, o štai Popės tėvų ir sesių pasigedau, norėjausi daugiau intarpų; juk jie išgyvena didžiausią gyvenimo tragediją. Knygoje gražiai aprašomi vaizdai: parkas, sakuros, paplūdimys, netgi restoranas prie vandens. Apskritai, patiko lengvai skaitomas tekstas, istorijos tėkmė. Kiek nustebino pabaiga, bet visai prideranti.

Esu šventai įsitikinusi, kad tai gali būti viena geriausių knygų jaunimui. Šešiolikmetė aš būtų bliovusi į pagalvę kokią savaitę; būtent tokio tipo knyga būtų privertusi mane įsimylėti skaitymą. Istorija apie jauną meilę, likimus ir gyvenimo neteisybes, bet atrastą laimę ir šviesą. Džiaugiuosi už tuos, kam knyga patiko, suprantu tuos, kam ne.