Agnesa Kenešytė-Gricė - Purslai

Jei ne 2023m. Metų knygos rinkimai, šios knygos tikriausiai nebūčiau užmačiusi. Paauglių kategorijoje nominuota knyga patraukė mano dėmesį būtent dėl temos - plaukimas. Kaip žmogus, daug metų praleidęs plaukiant, per sekundę susidomėjau trumpute knyga. Norėjau bent trumpam sugrįžti į tą paauglystės laikotarpį, praleistą baseine, kuomet vietoje kvepalų nuo manęs dvelkė chloro kvapas, o svarbiausias dalykas buvo laimėti.

Purslai pasakoja Jogailės istoriją. Šešiolikmetė gyvena plaukimu, kenčia tėvo tironiją ir bando suprasti, ar tikrai svarbiausia gyvenime sportas. Vieniša paauglė patiria bendraamžių komandos narių pavydžias replikas, atsikerta, jog vis tiek yra geriausia, bet giliai viduje trokšta draugystės, nori meilės ir pokyčių, nenori gyventi vien plaukimu.

Skaityti Jogailės istoriją buvo sunkoka. Pirmiausia dėl to, kad su heroje turėjau nemažai panašumų, nors draugais tikrai negalėjau skųstis(kaip tuo metu atrodė; metus plaukimą, viskas pasikeitė). Tačiau merginos mintys buvo artimos, supratau, ką ji išgyveno, kaip jautėsi, ypač tą naštą ir norą visada būti geriausia. Kita dalis, noras įtikti tėvui. Pamenu savo tėčio frazę, kai grįžau namo su sidabro medaliu, man buvo kokie +-10metų: "o kodėl ne 1 vieta?". Mano tėvas toli gražu ne toks kaip Jogailės, bet kai kurios frazės užgavo ir įstrigo taip pat skaudžiai. Jogailės atveju, neišpildyta tėvo svajonė buvo užmesta ant merginos pečių ir ji neturėjo pasirinkimo.

Knyga patiko, norėtųsi, jog būtų bent 100 puslapių ilgesnė, istorija labiau išplėtota. Na ir apie pabaigą. Esu tikra, kad ne vienas skaitytojas buvo šokiruotas, neslėpsiu, prigavo ir mane. Dar iki galo nesusigulėjo mintys, negaliu drąsiai teigti, kad pabaiga patiko ar buvo tinkama, bet įstrigo. Tad, turbūt, tikslas pasiektas.

©Kriventa, 2023