Alice Walker - Purpuro spalva

Ši knyga kurį laiką gulėjo mano tikrai-kažkada-skaitysiu sąraše, tačiau, nors ir buvau mačiusi begalę puikių atsiliepimų, kažkaip vis neprisėsdavau prie jos. Kai praėjusiais metais leidykla Sofoklis paskelbė, jog Purpuro spalva išvys pasaulį lietuvių kalba, nieko nelaukdama ją įsigyjau, tiesa, perskaičiau tik praėjus geriems metams. Atvirai sakant, bijojau, kad knyga bus sunki ir reiks braukti ašaras, tad norėjau psichologiškai pasiruošti. Ašarų nebraukiau, tačiau džiaugiuosi, kad išbraukiau šį skaitinį iš TBR sąrašo ir nebebus gėda, kad turėjau tokią literatūrinę spragą.

Nuo pat pirmojo puslapio įsitraukti nepavyko. Tiesą sakant, į pačią istoriją visiškai panirau belikus kokių 50 puslapių. Pagrindinės veikėjos Silės, neišsilavinusios juodaodės merginos iš Džordžijos, istorija sukrėčia, atveria akis, priverčia pykti, bet kartu ir suteikia vilties; nepalaužiama merginos dvasia žavėjo ir kartu spaudė širdį.

Skaityti buvo sunku. Silės neraštingumas atsispindėjo jos rašomuose laiškuose, kurie sudarė didžiąją knygos dalį. Tikiu, kad tai suteikia skaitytojui autentišką patirtį, padeda įsijausti į pačią Silės pasakojamą istoriją tuo pat metu nuolat primenant, kad ji niekada neturėjo šanso į mokslą. Kokį šimtą kartų aplankė mintis, kokį darbą turėjo nudirbti vertėja ir redaktorė, kad tokio tipo tekstas išvystų pasaulį. Neįtikėtina, lenkiu galvą už tokią kokybę!

/Toliau gali būti spoilerių/

Knygoje narstomos temos apima prievartą šeimyninėje aplinkoje, rasizmą, seksizmą, tikėjimą ir meilę. Nieko nenustebinsiu rašydama, kad virė kraujas skaitant didžiąją knygos dalį: pradedant pačia pradžia, kai dar būnant vaiku, Silė išprievartaujama savo tėvo, pastoja, vėliau yra atiduodama kitam vyrui, tampa mama jo vaikams, prievartaujama ir ten(juk moterys negalėjo pasakyti ne, jeigu jų vyrai norėjo). Atskirta nuo sesers, vienintelio brangaus žmogaus, Silė tikisi laiškų, tačiau po vienintelio sesers vizito, sesuo dingsta ir Silė nežino, ar ji gyva, ar mirusi. Vis tik, mergina niekada neprarado vilties ir į kiekvieną dieną žengė nuolankiai nusiteikusi, kad ir sulaukianti patyčių ar kitaip talžoma gyvenimo.

Šugės veikėja man nepatiko. Iš pradžių pasirodžiusi kaip stipri ir nepriklausoma moteris, neilgai trukus nublanko ir gale atrodė tiesiog kaip eilinė moteris, kuriai meilė susuka galvą ir ji nebematė nieko daugiau. Jos ir Silės meilės linija visiškai neįtikino, nejaučiau jokios chemijos tarp veikėjų, apart paprastos draugystės.

Iš kitos pusės, Silės sesuo Netė buvo tikriausiai mano mėgstamiausia veikėja. Jos likimas nubloškė ją į Afriką, darbui su misionierių šeima, kuri buvo priglaudusi Silės vaikus. Netės laiškai buvo pilni meilės seseriai, pažadų apie sugrįžimą ir Silės išlaisvinimą. Apskritai, buvo be galo įdomu skaityti apie Afriką, vietinę gentį, jos papročius, o vėliau ir apie žemyno užgrobimą ir naudojimą verslui, vietinių išnaudojimą ir pasipriešinimą.

Negaliu tiksliai pasakyti, kas man knygoje užkliuvo. Temų stiprumą vienareikšmiškai vertinu maksimaliu balu, tačiau tikėjausi kažko...žiauresnio. Iš ėsmės, knyga baisi, na, pati istorija, tačiau nesudaužė širdies taip, kaip tikėjausi. Galbūt laiminga pabaiga padarė savo: nesitikėjau, kad istorija baigsis gerai.

Apibendrinant, tikiu, kad knyga yra svarbi, paveiki, netgi edukacinė, tačiau asmeniškai didesnio įspūdžio nepaliko.

©Sofoklis, 2023