S. Clarke - Piranezis

Nepaprastai gražus knygos apipavidalinimas tikriausiai patraukė ne vieno akį. Tamsiai mėlynas viršelis, tokios sodrios spalvos(dovanokite, nuotraukoje niekaip neišėjo perteikti to spalvyno, kuris matosi realiai), kad galėčiau grožėtis valandų valandas. Plojimai dizaineriui, tiesiog nuostabus! Vis tik, ar pati knyga tokio pat grožio? Vieniems taip, kitiems ne; aš galbūt nepapulsiu nei į vieną, nei į kitą stovyklą. Knyga man ir patiko ir ne.

Atvirai sakant, perskaičiusi keletą apžvalgų, tikėjausi, kad Piranezis bus klampus, o galų gale nuneš stogą. Klampumo radau, grožio taipogi, bet stogas taip ir liko nenuneštas. Nors, ar tikrai turėjo būti nuneštas? Ar būtina vertinti knygas pagal tai, ar sugebėjo šokiruoti, priversti verkti, pamokyti ar panašiai? Skaitant šią knygą išgyvenau mažą vidinį konfliktą, sukant galvą apie tai, kad kartais knyga parasčiausiai neprivalo pavergti, ja te užtenka pasimėgauti be didesnių minčių. Žinoma, kiekvienas turi savo skalę, maniškė galbūt kiek sugadinta, tačiau dėl vienos minties, kalbant apie Piranezį, esu tikra - visi skaitytojai šioje knygoje atras kažką savito.

Knygos pradžia tiesiu taikymu įmurgdo skaitytoją į fantazijos pasaulį. Nėra didesnių įžangų, tiesiog suvoki, kad skaitai apie išgalvotą vietą, ne kasdien matomą pasaulį. Nuolatinis Namo gyventojas Piranezis dienoraščio-žurnalo forma aprašo savo dienas, atradimus, hipotezes apie jį supantį pasaulį. Iš pažiūros pasaulis gana nuobodus: tušti kambariai, beribis namas, tik kartais atsirandanti kita būtybė - gyvūnas ar žmogus.

Siužetą tikriausiai galėčiau aprašyti vienu, dviem sakiniais. Didžiojoje knygos dalyje nėra veiksmo, veikėjas analizuoja pasaulį, trokšta sutikti kitų žmonių, bet tuo pat metu įtaria, kad egzistuoja kur kas daugiau nei jį supanti aplinka. Atvirai sakant, knygą baigiau tik dėl to, kad buvo įdomu, į ką išsirutuliuos toks, mano galva, nuobodokas ir beprasmis Piranezio egzistavimas. Istorijai aiškėjant, fragmentams besilipdant, įsitraukiau, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad likau pakerėta.

Beskaitant Piranezį pajaučiau tam tikrą ryšį su fantastiniu pagrindinio veikėjo pasauliu, kuo tolyn, tuo gražesnis man atrodė Namas su savo skirtingais kambariais, unikaliais bruožais. Nors sunkokai įsivažiavau į pačią istoriją, pabaigoje vis dėl to nusprendžiau, kad patiko.

Tikriausiai negalėčiau sakyti, kad esu skaičiusi kažką panašaus į Piranezį. Mano skaitomos knygos dažnai būna su aiškiai paaiškintu fantastiniu pasauliu ir per daug klausimų nekyla, o šioje knygoje skaitytojas pats turi susilipdyti pasaulio vaizdą. Konceptas įdomus, pats pasaulis priminė savotišką labirintą, tiesa pastarasis žodis tinka ir pačiam pasauliui ir pačiai istorijai apibūdinti.

Įdomus skaitinys, jeigu norisi kažko neįprasto, lėtai atsiskleidžiančio siužeto ar tiesiog norisi pasinerti į fantasikos pasaulį.