Ieva Vill - Pažadink mane

Tikiu, kad ne vienas skaitytojas, kuriam privalomos literatūros sąrašas įvarė lengvą neapykantą lietuvių autoriams, net ir praėjus daug metų nuo mokyklos baigimo, vengia lietuvių autorių kūrinių. Ar tai pagrįsta? Nelabai, bet išsivaduoti iš minčių, kad visos lietuvių autorių knygos yra tokios, kokios egzistuoja privalomame sąraše, sunku. Po n metų pagaliau nutariau bandyti dar kartą, žiūrėti atviriau. Po truputį renku bendrataučių autorių knygas, vieną kitą skaitau vos aplankius nuotaikai ir galiu pasakyti, kad jau atradau ne vieną puikų autorių. Apie Ievos Vill knygą „Pažadink mane” mačiau krūvą gerų atsiliepimų, tiesa, už akių užkliuvo, kad ši knyga arba labai patinka skaitytojams, arba visiškai ne. Šįkart, esu būtent pastaroje pusėje.

Istorija pristatoma kaip „žiupsnelis trilerio įtampos, sauja humoro neaplenkiant rimtų temų”. Buvo žadama ir juoko, ir ašarų. Tikrovėje, neradau nei vieno iš išvardintų dalykų. Humorą, na, labai pasistengus, galima pritempti prie pagrindinės veikėjos apsikvailinimų(netyčia paspausta širdelė soc. tinkluose, kvaili klausimai odontologo kėdėje ir t.t.), tačiau, nemeluosiu, lūpų kampučiai nepakilo nei karto. Kas liečia trilerio dalį, kad ir kaip stengtasi sukurti kažkokią įtampą, neišėjo. Tamsi Jorio paslaptis buvo tiesiog situacijos nežinojimas, miskomunikacija.

Atvirai sakant, visa knyga neturėjo ypatingo (netgi, sakyčiau, logiško) siužeto; veikėjai susitinka, pajunta trauką, vietomis įterpiamas trumpas skyrelis, norint įbrukti mintį, jog Joris slepia kažką tamsaus, bandoma parodyti koks jis rich bad boy, tačiau tie intarpai tokie beprasmiai, kad išėmus juos iš istorijos praktiškai niekas nebūtų pasikeitę. Jeigu turėčiau vienu sakiniu apibūdinti, apie ką buvo ši knyga, gautųsi taip: ne-tokia-kaip-kitos-merginos veikėja be jokios asmenybės sutinka turtingą gražų odontologą(čia visa jo asmenybė) ir jie nori pasidulkinti. Viskas, tik tiek.

Kalbant apie veikėjus, jau senokai nebuvau sutikusi tokių tuščių, be charakterio personažų. Viktorija nėra S dydžio moteris, tai kartojama nuolat, pabrėžiant, jog moteris suvalgė desertą pasimatyme, neužsisakė salotų ir panašiai. Myliu veikėjas, kurios yra pristatomos kaip paprastos merginos, su savo trūkumais, bet ko negaliu pakęsti, tai važiavimo ant kitų moterų. Viktorija bent 3 kartus pašiepė odontologijos klinikos administratorę, nes.. ši paklausė normalių klausimų. Taip, klausimas "jūs pas ką?" yra normalus. Tai, jog pagrindinė veikėja neprisiklijuoja blakstienų, neprisipučia lūpų ir per daug nesidažo nedaro jos geresne už kitas, išmokime palaikyti kitas moteris ir baikime bandyti jas sumenkinti. Apie stereotipinę Viktorijos geriausią draugę tegaliu pasakyti tiek, kad jeigu realybėje turite tokį žmogų aplinkoje - bėkite. Buka, skatinanti valgymo sutrikimus, materialistė(bryyyyylikai).

Knygos herojus - Joris. Oi tu, Jori. Koks lėkštas, be jokio unikalaus bruožo tu buvai. Tipinis gražuolis, kuriam po kojomis krenta visos moterys, turtuolis odontologas su six-pack'u, nemėgstantis įsipareigoti. Ew. Ir šiam vyrui į akį krito nulį charizmos turinti, doro sakinio nesurezganti Viktorija? Visai netrukus, ją įsimyli; šitai man suvokti yra ypatingai sunku: pora tiesiog norėjo sekso, visa istorija yra apie tai, kaip jie vienas kitą traukia, tai iš kur kilo ta meilė? Neįtikino. Papildomi minus karmos taškai už persekiojimą, privataus detektyvo samdymą, norint sužinoti viską apie meilės interesą, ir narkotikų pirkimą su siekiu apsvaiginti auką. Koktu.

Kūrinio kulminacija prasidėjo ir iškart pasibaigė: tetruko keletą puslapių. Tai vienas skysčiausiai parašytų įtampos momentų, kuriuos teko skaityti. Labai norėčiau, kad visą gyvenimą kankinusios problemos išsispręstų per daugmaž minutę. Na, ir nuolatinis aprangos, išvaizdos, pinigų ir materialinių vertybių pabrėžimas, detalus aprašymas patreniravo akis: atlikau ne vieną akių vartymo-kardio pratimą. Banalu, neprideda istorijai jokios naudos, tik dar kartą kelia klausimą - kam to reikia?

Rašymo stilius. Dažnas autorius turi savotišką braižą, tačiau Ieva tikriausiai jo dar neatrado(ganėtinai normalu, ši knyga jos debiutinis romanas). Tekstas buvo itin paprastas, mano galva, buitiškas, skaitėsi lengvai, bet, na, niekuo neypatingas. Kas labai nepatiko, tai skaitant Viktorijos dalis, tiksliau, veikėjai kuriant monologus savo galvoje vartojamas toks kiekis šauktukų, kad vietomis norėjosi juos išbraukti iš knygos. Kas! Taip! Rašo! Smarkiai perspausta, dar labiau padidino antipatiją Viktorijai.

„Pažadink mane”... iš šito košmaro. Jeigu neturėčiau įpročio pabaigti skaitomų knygų, šią būčiau užverus po kokių 30 psl. ir sutaupius porą valandų. Tikrai viena prastesnių šįmet skaitytų knygų.

©Alma littera, 2023