Ieva Jakubauskaitė - Oda, kvepianti chalva

Soc. tinkluose tikriausiai ne vienam už akių jau spėjo užkliūti ši nauja mįslingą (ir, mano galva, kiek romantišką) pavadinimą turinti knyga. Pirmiausia, noriu pabrėžti kaip siaubingai man patinka toks knygos formatas - kišeninis. Tiek pats viršelis, tiek jo tekstūra yra tokie, kokius norėčiau dažniau matyti prekybos vietose, be galo gražu ir faina liesti.

Dabar apie pačią knygą. Kažkieno apžvalgoje mačiau palyginimą su S. Rooney. Vieną kitą panašumą galiu įžvelgti, tačiau autorės braižas man pasirodė kiek kitoks: paprastenis, buitiškenis, natūralesnis. Galbūt pati istorija, jos vystymas kiek priminė Rooney. Visai patiko.

Pradžia kiek prailgo, pasijaučiau tarsi įmesta į veikėjų istoriją be jokios didesnės įžangos. Trumpai apibūdinčiau knygą kaip modernų meilės trikampį. Trys gyvenime kiek pasimetę žmonės nemoka išeiti iš santykių, renkasi neištikimybę, nesugeba pakalbėti ir išsiaiškinti jausmų. Ramintos elgesys mažų mažiausiai toksiškas tiek pačiai sau, tiek aplinkiniams. Nojų gerai papurtyčiau ir palinkėčiau atrasti kiaušus. O Kamilai tiesiog jaučiau maksimalią antipatiją dėl apsimestinės draugystės ir apskritai elgesio.

Net praėjus kiek laiko nuo to, kai perskaičiau knygą, turiu dviprasmiškus jausmus: iš vienos pusės, susiskaitė lengvai, patiko, iš kitos, nebuvo nieko pernelyg ypatingo. Man kiek pritrūko gylio. Atrodė, kad einama per istoriją kiek paviršutiniškai, paliečiami veikėjų jausmai, veiksmai, bet nepernelyg giliai. Bendrai sakant, man pasirodė, kad pati istorija (labiausiai Ramintos dalis) buvo tokia "extra", jei žinot apie ką aš. Norėčiau sugrūsti visus 3 veikėjus į vieną kambarį ir neišleisti, kol iki galo neišsiaškins santykių.

Manau, kad ši knyga visai patiktų jauniems skaitytojams arba tiems, kas mėgsta modernią, kiek dramatišką, toksišką meilę, o tiksliau, nevarto akių dėl veikėjų ne(susi)kalbėjimo.

Ačiū autorei už padovanotą knygą.
©Slinktys, 2024