Akvilina Cicėnaitė - Niujorko respublika

Apie Akviliną sužinojau, kai prieš kurį laiką per bookstagramą nuvilnijo autorės "Anglų kalbos žodynas" skaitymo banga, sulaukusi puikių įvertinimų ir giriančių apžvalgų. Per Dainų Šventę netikėtai užėjus į Vagą, pamačiau šią knygą ir nutariau, kad būtent nuo jos reikia pradėti pažintį su autore. Ko mano ciniška siela nesitikėjo, tai kad ši knyga taip patiks, kad dar kurį laiką galvosiu apie veikėjus ir jų likimus.

Žinot tą jausmą, kai skaitot knygą ir, atrodo, ji yra apie jus? Na, gal ne 100%, bet aplinkos, šeimos, jausmų aprašymai atitinka tai, ką jūs patyrėt, ką jautėt, kaip pasaulis atrodė paauglystėje? Akvilinos aprašomas šeimos portretas, draugų paveikslai kliudė kiek per arti namų. Ir nors gimiau jau praėjus keliems metams po Nepriklausomybės atgavimo, bendros laikmečio nuotaikos, komentarai atrodė tokie artimi, žinomi. Praktiškai įsivaizdavau Beatričės namus kaip savo vaikystės butą - tipinis sovietiškas betoninis daugiaaukštis. Prieš akis mačiau vidinį kiemą, kuriame žaidė Kamilė ir Emilis. Ką bandau pasakyti, tai kad tikriausiai nesu mačiusi taip taikliai, detaliai aprašyto laikotarpio, kurio metu augau. Atėmė žadą, tuo pačiu metu privertė jaustis "namuose", jei suprantat apie ką aš.

Iš pražių kiek nepatiko Beatričė, bet vėliau, reflektuojant, supratau, kad turime ne vieną panašumą, veikėja prilipo. Jos jausmai, pasaulio suvokimas, mažos problemos, paverstos į dideles jos galvoje, tokios natūralios, paaugliškos. Įdomi buvo ir Kamilės, mažosios sesės perspektyva, skyreliai, nors dėl jos ir Emilio draugystės tikriausiai labiausiai skauda širdį. Apskritai, iš visų veikėjų nebuvo nei vieno, kuris buvo tobulas; visi su savo trūkumais, ko dažnai pasigendu kitose knygose. Galbūt dėl to Niujorko respublika taip prilipo, tas paprastumas, natūralumas laimėjo. Ir paukščiai, jų rūšys, lyginimas su žmonėmis - labai patiko.

Post scriptum tekstas suvirpino širdį, bet sukėlė naktį miegoti neleidusį klausimą: TAI KAIP, AR SUSITIKIMAS PAVYKO?

©Alma littera, 2023