TJ Klune - Namas žydrame vandenyne

Ne viena ir ne dvi šios knygos apžvalgos sakė imti skaityti be nuostatų, negalvoti, kas čia gali būti. Asmeniškai, sunkiai imu knygą be išankstinių nuostatų, įprastai perskaitau anotaciją, kelias apžvalgas be spoilerių ir nusprendžiu, ar skaitinys domina, ar nelabai. Namas žydrame vandenyne anotacija ne itin sužavėjo, bendrai sakant, galbūt net nebūčiau ėmusi tokios knygos, tačiau neperseniausiai skaičiau kitą TJ Klune seriją, kuri absoliučiai nunešė stogą, tad, paskatinta teigiamų atsiliepimų ir meilės Green Creek serijai, paėmiau. Ir buvau pakerėta. Knyga - fantastika. Visomis prasmėmis: tiek žanro, tiek pačios istorijos.

Linas, jaunųjų magų departamento inspektorius, gyvenantis itin statišką, diena iš dienos tokį patį, gyvenimą, gauna mėnesio trukmės užduotį stebėti Marsijos salos prieglaudos auklėtinius ir direktorių Arturą bei pateikti ataskaitas ir rekomendacijas, kas turėtų būti daroma su prieglauda. Iš pažiūros, ne itin įdomus siužetas, tačiau galbūt čia ir slypi magija?

Kaip veikėjas, Linas buvo būtent toks, koks apibūdinamas anotacijoje - nuobodus, pilkas. Vietomis juntama, kad vyras niekada nesijautė ypatingas, pilnavertis žmogus, tiesiog egzistavo kaip didesnio mechanizmo detalė. Būtent dėl to jam buvo duota ypatinga užduotis - Linas garsėjo tuo, kad į viską sugeba žvelgti šaltu protu, neprisileisdavo prieglaudos vaikų per arti. Vis tik, Marsijos salos prieglauda, jos vaikai ir direktorius įsitrigo Lino širdy.

Arturo neįmanoma nemylėti. Toks šiltas, pozityvus, priimantis kiekvieną vaiką išskėstomis rankomis ir darantis viską, kad tik vaikai būtų laimingi. Vyras stengiasi suteikti kuo daugiau meilės ypatingų galių turintiems globotiniams, o jie savo ruožtu mano Arturą kaip tėvą. Vyro ir vaikų dinamika buvo kažkas nuostabaus.

Kalbant apie vaikus, ne paslaptis, kad nesu didelė jų fanė. Ir žinot ką? Šie antgamtinių galių turintys vaikai ištirpdė širdį. Gyvenimo sutraumuoti, engiami ir atstumti, vaikai po truputį lukštenosi iš savo kiautų, padedami Arturo. Visiškas mano favoritas - Liusi, šetono sūnus. Kaip aš įsimylėjau šitą vaiką, jo tamsius juokelius, bet didelę širdį ir drebančias rankas po susapnuoto košmaro. Be Liusi, visi vaikai buvo savaip nerealūs, norisi kiekvieną iš jų apkabinti ir pasakyti, kad pasaulis yra gražesnis, nei jie yra jame.

Knygoje yra ir meilės linija; Lino viešnagės metu vyras suartėja su Arturu ir tarp jų užgimsta kai kas šilto ir mielo. Arturas inspektoriuje įžvelgė kiek daugiau nei jis pats, matė, kad po šalta vyro kauke tvyro nuoširdi meilė vaikams ir drąsa. Žodžiu, ši linija buvo miela ir graži.

Iš pažiūros, Namas žydrame vandenyne atrodo kaip tiesiog fantastinė knyga paaugliams, bet joje slypi tiek daug. Meilė, supratimas ir kito priėmimas kad ir koks jis bebūtų. Ir GĖRIS. Jo čia tiek daug, kad nesinori, jog knyga baigtųsi. Norėčiau nešiotis tą jausmą, kurį jutau beskaitant, kaip galima ilgiau. Be proto myliu tokias šiltas ir mielas knygas, te galiu rekomenduoti visiems, tiek jaunesniems, tiek jau suaugusiems!

©Alma littera, 2023