Colleen Hoover - Mes dedame tašką

Tarptautinį bookstagramą nunešusi knyga, kurią taktiškai nusprendžiau skaityti prieš pasirodant antrai daliai. Tai pirma mano skaityta Hoover knyga, nežinau, gerai ar blogai, kad pažintį su autore pradėjau nuo labiausiai liaupsinamos, bet yra kaip yra.

Meluosiu, jei sakysiu, kad knyga patiko ir paliko didelį įspūdį. Galbūt lūkesčiai buvo per dideli, galbūt skaičiau blogu metu, galbūt šiaip neprilipo, sunku pasakyti. Kaip žmogus, mėgstantis tragiškas istorijas, jaučiuosi keistai, nes ši nesujaudino taip, kaip tikėjausi. Bendrai paėmus, suskaičiau lengvai, bet nemanau, kad entuziastingai rekomenduočiau...

Siužeto pristatinėti nenoriu, tikriausiai visi jau žinote. Istorija turi dvi laiko juostas: praeitį dienoraščių forma ir dabartį. Neslėpsiu, dienoraščiai buvo įdomesni nei "dabarties" istorija, apskritai, skaityčiau knygą vien apie praeitį, traktuočiau kaip YA ir džiaugčiausi.

Smurtas artimoje aplinkoje yra skausminga tema, nelengva, dėl šios temos plėtojimo ir veikėjos minčių knygoje be galo gerbiu autorę ir, apskritai, visus, kas turi jėgų / galimybių pabėgti iš tokios aplinkos. Bet pati istorija pasirodė per paprastai užbaigta, per daug greitai atleista tam tikriems veikėjams, priimti, mano galva, keisti sprendimai. Vis tik, galbūt mano mintys "o aš vat daryčiau taip ir taip" padarė didelę įtaką...

Suvirškinus visas mintis, nemanau, kad ši knyga verta visų liaupsų ir pagyrų. Taip, tema svarbi, tačiau jos išpildymas geriausiu atveju vidutiniškas. Atleidžiama vos ne viskas, nežinau, galbūt aš turiu per daug kategorišką nuomonę, tačiau man neatrodo gera mintis leisti smurtautojui būti su vaiku, tuolab, vėl įsileisti į savo gyvenimą, leisti būti jo dalimi.

Visą knygą kankinausi matydama vardą Atlas išverstą į Etlasą; nesu lituanistė ar redaktorė, ar ką nusimanau apie vertimą ir leidybą, bet šitas vertimas labai nervavo. Belaukiant antros dalies (Etlaso istorijos ir tęsinio), daug vilčių nepuoselėju, bet visai nekantrauju; Etlasas buvo man labiausiai patikęs veikėjas.