Romas Zabarauskas, Arcana Femina - Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos

Gana simboliškai, paskutinę birželio dieną dalinuosi mintimis apie vieną iš tų retų lietuviškų knygų apie LGBTQ+ asmenis. Visai netyčia užmatyta interneto platybėse, knyga buvo užsakyta per daugmaž minutę, nes, na, o kaip kitaip?

Knygoje, kaip ir žada pavadinimas, sudėtos 99 LGBTQ+ žmonių istorijos, tiesa, labai trumpos. Vienos kalba apie politinį ar socialinį bendruomenės aspektą Lietuvoje, kitos pasakoja apie asmeninius išgyvenimus, atsiskleidimo prisiminimus. Istorijas papildo nuostabios fotografijos, tad skaitant žmogaus pasakojimą, iškart gali "užklijuoti" veidą. Asmeniškai manau, kad tai padaro užrašytas istorijas autentiškesnėmis, o tie, kas vis dar galvoja, kad LGBTQ+ asmenys yra kitokie(net ir išvaizda, kaip dažnai pastebima, ištraukus nuotraukas iš paradų), gali išvysti, kad šios bendruomenės nariai atrodo tiesiog...kaip žmonės(šokas, žinau!).

Nustebino kelios istorijos, kuriose asmenys pirmą kartą viešai atsiskleidžia, pavydžiui, viena mergina rašė, jog jos mama nežino, jog ji priklauso LGBTQ+ ir tikisi, kad perskaičius šią knygą, jos neatstums. Kiek drasos reikia turėti, kad taip atsiskleistum? Visa širdimi tikiuosi, kad jos ir mamos santykiai sustiprėjo, o ne iširo. Tokios istorijos paliečia širdį, tiek savo savo atvirumu, tiek skausmu - vsi dar gyvename laikais, kai atsiskleidus, gali būti atstumtas, išmestas iš namų ar net sumštas...

Supykdė sportininkės istorija, kad ją atskleidė tėvams jos treneris; šlykštu, nepateisinama ir NIEKADA neturėtų pasikartoti. Deja, treneris(tikėtina) už tai negavo nė komentaro ir vis dar dirba su vaikais/paaugliais. Tokie žmonės negali būti pedagogais; kaip tu gali suprasti ir padėti, treniruoti jaunus asmenis, jeigu imi ir ramia sąžine(gal net mąstydamas, kad darai gerą darbą?) atskleidi savo auklėtinio paslaptį. Šiuo atveju, treneris tik įtarė, bet vietoje to, kad pasikalbėtų su mergina, ją "pridavė" tėvams. Apgailėtinas, pašlėmėkiškas elgesys.

Atradau vieną pažįstamą veidą. Sutapimas, kad ji buvo pati pirma mano sutikta lesbietė, kai man buvo berods 16m. Pamenu, pamačius ją ir jos merginą susikibus už rankų, negalvojau, kad tai nenormalu, atvirkščiai, su drauge įvertinom, kad tai miela ir drąsu.

Daug rašoma apie Lietuvos atsilikimą nuo kitų EU šalių, kas liečia LGBTQ+ teises, liūdna, kad nuo 2018m., kuomet buvo išleista knyga, mažai kas bepasikeitė. Dar liūdniau skaityti istorijas, kuriose žmonės rašo apie baimę būti savimi Lietuvoje, dėl ko migravo ar galvoja apie tai. Verkiame, kad lietuvių skaičius mažėja, bet nieko nedarome dėl savo piliečių. PRIVALOME būti geresniais.

Šią knygą matau kaip padrasinimą dar "spintoje" esantiems žmonėms; nors ne vienoje istorijoje paminima atsiskleidimo svarba, vis tik svarbiausia žinutė yra tai, kad tu nesi vienas. Yra ne vienas ir ne du tave suprantys žmonės, praėję ar dar einantys panašiu atsiskleidimo keliu. Tikiu, kad bent truputį lengviau tą žinant.

Puiki, atvira knyga apie žmones ir jų išgyvenimus, meilę ir skausmą dėl jos ar tiesiog tapatybę. Manau, kad kiekvienas iš mūsų gali pasistengi priimti vieni kitus tokius, kokie jie yra ir daryti pasaulį geresniu. Niekas nenukentės, jeigu pavadinsime asmenį jo norimais įvardžiais ar palaikysime šypsniu pamatę gatvėje susikibusią tos pačios lyties porą. Rinkimės meilę, ne neapykantą, pažadu, palengvės ir viduje.