B. van der Kolk - Kūnas mena viską

Retai kada imu negrožinę literatūrą, tikrai ne dėl to, kad jos nevertinu, kaip tik atvirkščiai - imu tuomet, kai noriu pagilinti žinias arba domina vienokia ar kitokia tema. Tačiau negrožinę literatūrą man asmeniškai skaityti sunkiau nei grožinę. Grįžusi namo po įtemptos dienos darbe nenoriu dar labiau apkrauti smegenų, todėl tarp mano skaitomų knygų retokai išvysite negrožinę literatūrą, ypač jeigu knyga(kaip šiuo atveju) virš 500 puslapių.

"Kūnas mena viską" skaičiau ilgai(kaip man), beveik savaitę. Knygoje apstu informacijos apie traumą ir jos padarinius, gydymo būdus. Detaliau galima susipažinti su traumos analizės pradmenimis, garsiais daktarais/mokslininkais, kurie domėjosi žmogaus emocine būkle, tyrė ir analizavo smegenis bei ieškojo būdų, kaip gi įveikti šią baisybę.

Pirmą knygos pusę skaičiau budriai, gilinausi į kiekvieną mintį, nežinomą informaciją, faktus, analizavau paveikslėlius. Tada pastebėjau pasikartojimus, informacijos perteklių, daugžodžiavimą. Apskritai, negaliu sakyti, kad tikėjausi, jog knyga bus parašyta "trauma 101 for dummies" stiliumi, bet tikėjausi kažko...paprastesnio. Paprastų žmonių kalba pateiktos sukonkretintos informacijos. Būtų neteisinga sakyti, kad knyga parašyta sunkia moksline kalba, tikrai ne, vis tik, jaučiausi tarsi "Kūnas mena viską" labiau orientuota į daktarus, mokslininkus ar pežengusiuosius medicinos, psichologijos srityse.

Nors knygoje trauma buvo aprėpiama iš visų kampų, jų man pasirodė kiek per daug. Iš kitos pusės, tai šios knygos pagrindas, tad ko tikėtis, ar ne? Vietomis jaučiausi blaškoma nuo vienos istorijos, prie kitos, nuo vieno gydymo būdo, prie kito, o skyreliui eilinį kartą pasibaigus "apie tai plačiau pasakosiu X skyriuje" norėjosi užversti knygą ir ją mesti šonan. Trūko vientisumo. Skyrelių apie disociaciją perskaičiau bent keturis.

Informacijos peterteklius ir be galo detalus "kaip veikia smegenys" ir "kuri smegenų dalis atsakinga už ką" buvo kiek per sausa teorija. Šios dalies nesijaučiau supratusi ir pervertus puslapį jau nebeatsiminiau nei vienos išvardintos dalies. Vėliau, kai atorius pakartojo kokią smegenų dalį, jaučiausi kiek pasimetusi.

Šiek tiek apie tai, kas patiko. Kolk pacientų istorijos, išgyvenimai ir kelias link išgyjimo. Dauguma(bet toli gražu ne visos) aprašomų traumų kilo dėl prievartos arba karo padarinių. Pasigilinta į ne vieną karo veterano istoriją, kas buvo labai svarbu potraumatinio streso sutrikimo įvardijimui ir priemonių, kaip padėti žmonės, kūrimui. Bendrai paėmus, daktaras per savo pacientų istorijas perteikė skirtingas traumų "rūšis", kūno reakcijas į siaubingas situacijas ir paaiškino vienokį ar kitokį kūno bei proto atsaką į be galo sunkius išgyvenimus. Suprasti, kas yra trauma per pacientų prizmę buvo nesunku, įdomu ir informatyvu.

Kaip paprastas skaitytojas tikėjausi, kad knyga skaitysis lengviau, negausiu krūvos mokslinių terminų ir viską pajėgsiu suprasti. Deja, į pabaigą pradėjau praleidinėti pastraipas, mažus skyrelius, nes pasidarė neįdomu, mačiau pasikartojimus ir daugžodžiavimą. Knyga galėtų būti puiki ir būdama perpus trumpesnė. Pilnai suprantu norą sudėti viso gyvenimo tyrimus, istorijas ir atradimus į vieną vietą, tai sveikintina. Vis tik, galbūt tikėjausi ko kito, konkretesnio, suprantamesnio. Knyga išties informatyvi, kupina faktų ir mokslinių šaltinių, tad jeigu domina labai išsamiai aprašyta traumos istorija, analizė ir gydymo metodai, rekomenduoju.