T. Jenkins Reid - Kerė Soto sugrįžta

Esu T. J. Reid fanė. Na, užtikrintai patapau po šios knygos. Tai mano trečioji skaityta autorės knyga, kurią drąsiai keliu ir statau šalia "Septynių Evelinos Hugo vyrų", kuri mane tiesiog pavergė. Po vidutiniškai patikusios "Malibu ant bangos", Kerę ėmiau truputį prisibijodama, tačiau po penkiasdešimties puslapių jau gyvenau šios knygos istorija.

Autorė be jokios abejonės turi talentą sukurti tokius veikėjus, kad, atrodo, skaitai tikrų žmonių istorijas. Kiekvienas veikėjas sukurtas iki tokių detalių, kad norisi atsidaryti Google ir skaityti įžimybės Wikipedia puslapį ar ieškoti vaizdo įrašo apie jį. Kerę Soto visą knygą laikiau realia moterimi, ja žavėjausi, pergyvenau dėl jos, linkėjau geriausio.

Kai tau trisdešimt septyni ir tu nusprendi grįžti į sportą, tai sukelia bangas, ne tik žiniasklaidoje, bet ir asmeniniame gyvenime. Kerė, tituluočiausia pasaulyje tenisininkė, jau šešerius metus profesionaliai nežaidusi teniso, nutaria sugrįžti į sportą ir užkirsti kelią jaunesnei žaidėjai Nikei Čan, besikėsinančiai į jos rekordą. Alinančios treniruotės, kūno sugrąžinimas į geriausią formą, konkurentų stebėjimas ir viso laisvo laiko aukojimas tenisui Kerei pateisinama, juk ji bus įrašyta istorijoje ne tik kaip "Didžiojo kirčio" rekordininkė, bet ir vyriausia turnyro nugalėtoja. Treniruojama tėvo, moteris stengiasi nekreipti dėmesio į šlyščias sporto komentatorių ir žurnalistų replikas, sugrįžusią "Kovos kirvio" pravardę ir naują titulą "Kalė". Šaltų nervų Kerė nerodo emocijų, triuškina varžoves vieną po kitos ir kovoja teniso aikštelėje iki paskutinės sekundės.

Apie tenisą žinau nedaug, tiesą sakant, beveik nieko. Tai visiškai netrugdė skaityti knygos, kurioje didžiausias dėmesys sportui. Buvo įdomu, sužinojau krūvą naujų dalykų, žaidimo taisyklės buvo paaiškintos anksti. Pati knyga apėmė kelių dešimtmečių laikotarpį: turėjome galimybę pamatyti Kerę vaikystėje, paauglystėje, čempione ir tuomet nuopuolyje bei sugrįžime. Jausmas fantastiškas.

Knyga skaitėsi lengvai, jaučiau lengva įtampą dėl to, kad labai nuoširdžiai sirgau už Kerę ir jos sėkmę. Kitiems moteris galėjo pasirodyti šalta, nejautri, tačiau man jos charakteris atrodė čempioniškas. Ne visi čempionai privalo šypsotis ir būti mieli, patenkinti publikos norą matyti juos kitokius, nei yra. Kerė buvo savimi, tik su prigesintomis reakcijomis - tėvas ją išmokė valdyti emocijas dar būnant mažai.

Beskaitant žurnalistų ir sporto komentatorių užgauliojimus prisiminiau R. Meilutytės istoriją. Vaikystėje/paauglystėje turėjau garbės plaukti su ja ne vienose varžybose ir net stovėti kartu ant pjedestalo. Jai laimėjus auksą Londono Olimpinėse žaidynėse, verkiau iš laimės, negalėjau patikėti, kad ji tai padarė, be proto ja didžiavausi. Po ketverių metų, Rio de Žaneire Rūtai užėmus 7-tą vietą, pasipylė komentarai iš sofos-lygio ekspertų, visi, kas netingėjo ėmė komentuoti jos išvaizdą, kūną, vadinti ją įvairiausiomis pravardėmis. Pasaulio rekordininkę, n titulų laimėjusią čempionę, nuostabią jauną moterį vadinti terminatoriumi, vyru, monstru yra apgailėtina, žemiau nei žema, neatleistina. Todėl skaitant komentarus apie Kerė, prisiminiau Rūtą ir nenoromis ją tapatinau su veikėja. Dėl vienos, dėl kitos plyšo širdis. Apskritai, niekada nesupratau, koks šlyktus, neišsilavinęs ir sugadintas žmogus turi būti, kad komentuotum apie be galo daug pasiekusius sportininkus, ypač(matau tendenciją)merginas, moteris. Komentaroriai ir žiniasklaida yra negailestinti garsioms moterims. Verda kraujas net rašant ir galvojant apie tai.

Grįžtant prie knygos, mėgavausi, kad ši knyga nebuvo orientuota į romantinę istoriją, bet patiko į Kerės gyvenimą sugrįžusio vyro linija. Ji puikiai papildė Kerės kelią, sugrįžimą į sportą ir savęs pačios supratimą, priėmimą. Knygoje nuolat kirbėjo klausimas, kas ta aš be sporto? Kai visą gyvenimą gyveni tik dėl sporto, jam dingus iš kasdienybės atsiveria milžiniška tuščia erdvė, kurią tikrai sunku užpildyti.

Knygos pabaigoje labai nuoširdžiai džiaugiausi už Kerę ir kaip viskas jai susiklostė. Įstrigo dvi citatos, apie kurias galvoju ir iškart šypsausi: (1)"Juk aš Kerė Soto"; (2)"Šiame pasaulyje išskirtinėms moterims tenka sėdėt ir laukti vidutiniokų vyrų". Buvo ir daugiau, apskritai, visa knyga pilna stiprų, galingų frazių, kurios priverčia plakti širdį kiek greičiau.

Kerė Soto buvo absoliučiai fantastiškas skaitinys, neteko užmatyti labai daug apžvalgų, bet viliuosi, kad savu laiku šią knygą atras vis daugiau skaitytojų.