Ruth Coker Burks - All the young men

Nesu pati didžiausia autobiografijų ar šiaip negrožinės literatūros fanių, tačiau dėka mano sielos dvynės Paulinos, Ruth knyga atsidūrė mano rankose. Kartą, visai netyčia perskaičius knygą AIDS(ŽIV) tema, pradėjau aktyviai dometis 1980-1990 laikotarpiu, gilintis į AIDS pandemiją pasaulyje. Tai, ką atradau, sudaužė širdį, bet tuo pat metu užpildė žinių spragą, kurią, įtariu, turi ne vienas. Tuomet, kai žmonėms reikėjo susivienyti ir padėti vieni kitiems, dauguma rinkosi užsimerkti arba, dar blogiau, viešai smerkti LGBTQ+ bendruomenę ir skleisti nepykantą, sakant, kad dievas pagaliau nubaudė juos už jų "pasirinkimus". Tamsus, žiaurus periodas žmonijos istorijoje, kurio būtų buvę galima išvengti, jei ne empatijos trūkumas ir žinių spraga.

O toje tamsoje iškilo tokios legendos kaip Ruth. Vieniša mama, vos sudurianti galą su galu, lankydama draugę ligoninėje išgirsta mamą šaukiantį jauną vyrą. Į seselių aplenkiamą uždarą palatą Ruth žengia nežinodama, ką ras, tačiau ant mirties slenksčio gulintis vyras pamatęs moterį nusiramina ir neilgai trukus miršta, laikydamas lankytojos ranką. Po šio įvykio, deganti pykčiu dėl seselių elgesio ir apatiškumo, Ruth pradeda naują gyvenimo etapą - padėti ir būti su tais, kas serga AIDS ir neturi jokio kito žmogaus paramos.

Dėl savo veiklos aplinkinų engiama, atstumta bažnyčios bendruomenės, moteris su maža dukryte pašonėje visomis išgalėmis lanko ligonius, rūpinasi jų socialinėmis teisėmis, vaistais, o vėliau ir laidojimu. Tikriausiai labiausiai šokiravo tai, kad Ruth praktiškai nesulaukė jokio palaikymo iš savo religinės bendruomenės. Kaip žmonės, kurie kiekvieną savaitę kalba apie tai, kaip svarbu padėti vargšams ir sergantiems, žmonės pasirinko liežuvauti ir atstumti moterį, draudė savo vaikams bendrauti su Ruth dukra, žemino ir net degino kryžius jos kieme. Ar tai krikščioniška meilė? Liūdna.

Tokie žmonės kaip Ruth nusipelno daugiau nei medalio. Savo autobiografijoje moteris pasakoja, kaip dieną iš dienos kėlėsi ir stengėsi dėl tų, kurių likimas buvo numatytas vos sužinojus diagnozę. Visi mirė. Pirmuosius mirusius prižiūrėtus AIDS vyrus moteris slaptai laidojo savo šeimos kape, sausainių induose. Jokie laidojimo namai nepriėmė sirgusių šią liga.

Neprarasdama vilties, Ruth skaitė literatūrą, pranešimus, klausė mokslo naujienų, vildamasi, kad vieną dieną bus išrasti vaistai. Matant vieną po kito mirštant vyrus, tiek jaunus, tiek pagyvenusius, ir kenčiant širdgėlą, moteris niekada nepasiduoda ir galų galė jos pastangos pamatomos, žodžiai išklausomi. Į prezidentus atėjus B. Clinton, Ruth tampa jo patarėja AIDS klausimais. Dėka jos ir po dešimtmečių pagaliau atsibudusių politkų ir mokslininkų, išrandamas vaistas nuo AIDS ir pandemija sustabdoma. Bet kokia kaina.

Jau seniai nesu tiek verkusi, skaitant knygą. Man yra protu nesuvokiama, kaip žmonės gali būti tokie siaubingi vieni kitiems. Kaip mamos atstumė savo vaikus, telefonu Ruth sakė, kad "jis nebėra mano sūnus nuo tada, kai pasirinko būti gėjumi" ir, kad "pagaliau mirs". Toks požiūris man kelia neapsakomą pyktį, o Ruth tai buvo kasdienybė. Moters stiprybė ir drąsą pralenkė laikotarpį.

Mano akyse Ruth yra viena tų legendų, į kurias reiktų lygiuotis. Net sunku apibūdinti, kokią pagarbą jaučiu šiai moteriai ir kaip smarkiai tikiuosi, kad jos knyga atvėrė akis ne vienam, jos pažįstamam ir ne tik.

Tad kai kitą kartą kas nors sakys "kodėl anksčiau nebuvo gėjų, o dabar jų pilna visur?", turėsite atsakymą. Dauguma mirė taip ir neatsiskleidę, o išgyvenusieji slėpėsi ir tik visai neperseniausiai, vis daugiau šalių dekiriminalizuojant tos pačios lyties porų santykius, galėjo drąsiai pasakyti, ką myli.

Būkime geresni.